Римское частное право

Римское частное право

1. Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum

?iuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves Romoje

asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei

(civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives,

quirites). Todel ?i teises sistemos dalis vadinama ius civile. Ji neliete

tu Romos gyventoju, kurie neturejo piliecio statuso. Ius civile buvo

visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises ir pareigas,

taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.

Svetim?aliams – peregrinams – buvo taikoma atskira R. teises sistemos dalis

– ius peregrinorum.

Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai i? esmes R. valstybe buvo R.

miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo formuotis

nauja R teises at?aka – ius gentium (tautu teise), kuria tvarke specialus

magistratas peregrinu reikalams – praetor peregrinus. Ius gentium buvo ne

tokia formali, kaip ius civile. Ius gentium pagrindu pripazistamos

prigimtines teises. Po 212 m. Karakalos konstitucijai suteikus pilieciu

statusa beveik visiems gyventojams, teises skirstymas i ius civile,

peregrinorum ir gentium neteko reik?mes.

2. Ius publicum, ius privatum

Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma i ius publicum ir

ius privatum. Pasak Ulpiano, vie?oji teise liecia valstybes reikalus, o

privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Vie?osios teises normos buvo

imperatyvines, teises subjektai privalejo besalygi?kai ju laikytis.

Privatines teises normos buvo dispozityvines. Privatine teise teises

subjektams suteike autonomija – jie patys galejo spresti, kokius sandorius

sudaryti ar nesudaryti, pateikti ie?kini ar ne. R. vie?oji teise nunyko

zlugus R. imperijai. R. privatine teise gerai suderino privacius ir

vie?uosius interesus. R. privatine teise – pirmoji pasaulyje teises

sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.

3. Romenu teises periodizacija

Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos dalis zlugo 476 m.e.m.,

rytine dalis – 1453 m.e.m. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo

atlikta didziausia antikos laiku teises kodifikacija. R. teises istorija

skirstoma i 4 laikotarpius:

3. seniausiu laiku arba archai?kas (753m.pr.m.e. – III a.pr.m.e. vidurys).

Pilieciu santykius reguliavo paprotine kviritine teise. Pasirodo XII

lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.

3. R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai pr.m.e.).Atsirado daug

belaisviu ir svetim?aliu. Tai leme naujos teises ?akos – ius gentium –

susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reik?mes turejo pretoriu

veikla, laikotarpio pabaigoje – teises mokslas.

3. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai principato laikotarpis.

Nauji teises ?altiniai – senato ir princepso leidziami aktai. R. t.

pasiekia auk?ciausia i?sivystymo lygi.

3. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a. vidurys – 565 m.m.e.

(Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos irimas

gilino krize. 395 m.m.e. R. imperija suskilo i dvi dalis. Bandoma

supaprastinti, unifikuoti teises ?altinius. Dideja imperatoriu (dominus)

konstituciju reik?me.

4. Romenu teises ?altiniai ir ru?ys

Pagrindiniai teises ?altiniai:

1. Paprotine teise; iki XII lent. istatymo Romenai neturejo jokiu ra?ytiniu

istatymu. Nera?ytoji paprotine teise sudare salygas piktnaudziauti

pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e. – pirmas bandymas kodifikuoti.

1. istatymai; Respublikos laik-piu istatymas (lex) rei?ke tautos

susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode resp. laik-piu.

Prie? tai (ir XII l. ist.) – uzra?yti paprociai. Comitia istatymus

priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys: izanga, teisiniai

reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum – plebeju susirinkimo (vadovavo

plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate, kad

jie privalomi visiems gyventojams.

1. senato nutarimai; Resp. laik-piu senata sudarydavo princepsas. Nutarimai

privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais. Formaliai kiekvienas

senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise, bet sprendziama i?vada

del projekto pateikdavo princepsas. Galiausiai, principato pabaigoje

senatas tik i?klausydavo prane?ima apie senato nutarimo projekta, net

nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis imperatoriaus

konstitucijoms.

1. imperatoriu konstitucijos; Imperatoriu leidziami norminiai aktai –

konstitucijos: ediktai (bendrojo pobudzio norminiai aktai, labiausiai

pana?us i istatymus), mandatai (instrukcijos, suteikdavo tam tikru

igaliojimu provinciju vietininkams ir kitiems valdininkams), dekretai

(imperatoriaus kaip auk?ciausio teisejo sprendimai) ir reskriptai

(atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu pilieciu teisinio pobudzio

klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai vadinami leges. Leges

rinkiniai – codex. 1-as – Codex Gregorianus (295 m.). 1-oji oficialioji

kodif.- Codex Theodosianus (438 m.).1583 m. – Corpus iuris civilis

(Justiniano kodifikacija) – 4 dalys: kodeksas (imperat. konstituc.

rinkinys, 12 knygu), digestai (teisininku veikalai, 50 knygu),

institucijos (svarbiausios zinios apie R. teises pagrindus, “vadovelis”,

4 knygos) ir novelos (Justiniano kodifikacija, jo ir jo ipediniu noveles

iki 582m.).

1. pretoriu ediktai; tam tikro rango R. magistratu manifestai, kuriuose

skelbdavo busimojo valdymo programa, skelbe formules, kurios suteike

galimybe tenkinti ie?kinius ir salygas. Pretorine teise aktyviai veike

ius civile.

1. jurisprudencija; pradejo vystytis labai anksti, pirmieji komentatoriai –

pontifikai. Labiausiai suklestejo resp. laik-pio pabaigoje ir principato

laik-piu. Teisininku darbai turejo tiesioginio teises ?altinio statusa. I

a. i?siskyre 2 teises mokyklos – prokulieciu ir sabinieciu. 2/3 Digestu –

Ulpiano ir Pauliaus veikalai.

5. Romenu teises recepcija

Vak. R. imperija zlugo 476 m., o Rytu (Bizantija) i?silaike iki 1453 m.

Todel R.t. veike dviem kryptimis. Zlugus valstybei paprastai galios netenka

ir jos teise. R. t. ivyko negirdetas istorijoje dalykas – Vak. imp.

teritorijoje atsiradusios valstybes daugiau ar maziau pasisavino R.t. Tas

daug ?imtmeciu trukes procesas vadinamas R.t. recepcija. Atgaivinant R.t.

didziausias nuopelnas tenka 1088 m. isteigtam Bolonijos un-tetui. Tu laiku

R.t. tyrinetojai apsiribodavo trumpais tam tikru nuostatu paai?kinimais

arba komentarais (glosos). ?ios krypties atstovai – glosatoriai. Jie labiau

domejosi dogma. Praktikiniams klausimams daugiau demesio skyre

postglosatoriai. Vokietijos zemese XI a. ji buvo pripazinta veikiancia

teise. Napoleono kodeksas (1804 m.) paskelbe, jog R.t. negalioja, taciau

jis pats buvo R.t. sistemos produktas.

6. Teisiu igyvendinimas ir gynimas

Teisiu igyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybe savo veiksmais

realizuoti tuos savo interesus, kurie neprie?tarauja teisei. Seniausiais

laikais normalus teises gynimo budas buvo savigyna, buvo pagristas savivale

– barbari?kas. Veliau tai pradejo reguliuoti valstybe. Klasikiniu ir

postklasikiniu periodu savigyna buvo leidziama tik butinosios ginties

ribose. Savigynos ribos buvo nustatytos Marko Aurelijaus ir kitu IV a.

pabaigos imperatoriu konstitucijose. XII lent. istatymas reglamentuoja

teismo, kaip valstybes organo, ginancio ir prievarta igyvendinancio

subjektyvines teises, valdingus igalinimus. Isteigta rekuperatoriu kolegija

– ju veikla tiesiogiai susieta su bylu nagrinejimo procesu ir priimtu

sprendimu vykdymu. R. valstybeje subjektyviniu teisiu gynimas remiasi

teises pazeidimo faktu, t.y. asmuo, manantis, kad jo teise igyvendinti

kazkas trukdo, turi teise pateikti ie?kini. R.t. teige, kad ne

subjektyvines teises pazeidimo faktas buvo teises gynimo pagrindas. R.

poziuriu apie subjektyvine teise galima kalbeti tik tada, jei ji buvo

uztikrinta ie?kinine gynyba. Subjekt. teises gynimo formule: “ie?kinys –

subjektyvine teise”. Nera ie?kinio, nera ir teises.

7. Ie?kinio savoka ir ru?ys

Ie?kinys (actio) buvo pagrindine subjektyvines teises egzistavimo

prielaida. Digestuose ie?kinys apibreziamas kaip asmens teise igyvendinti

jam priklausanti reikalavima teismine tvarka. Formuliarinio proceso laik-

piu pretorius turejo teise suteikti ie?kinine gynyba reikalavimams, kurie

atsirado i? naujai susiformavusiu santykiu, remdamasis gera valia ir

teisingumu, bet ne civiline teise. Ie?kiniai: daiktiniai (actio in rem),

asmeniniai (actio in personam), suskirstymo pagrindas – ginco dalykas.

Daiktiniai gyne nuosavybes, servituti, ikaito ir kt. teises. Asmeniniai –

jei ginco objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio

reikalauti ie?kovas turejo teise; reikalavimams, lieciantiems asmeninius

santykius. ?ie santykiai atsirasdavo tarp dvieju ar keleto asmenu. Tai buvo

prievoliniai teisiniai santykiai, kuriu pagrindas buvo sutartis, sandoris,

deliktas ir pan. Skirtingai nuo daiktinio, i? anksto zinomas atsakovas. Dar

skirstomi i: civilinius (grieztosios teises), pretorinius, geros valios.

Taip klasifikuojami del to, kad teisejas, nagrinedamas grieztosios teises

ie?kinius, privalejo laikytis sutarties arba istatymo raides ir negaledavo

pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrinedamas

bonae fidei ie?kinius, teisejas isigilindavo i sutarties esme,

i?siai?kindavo tikraja ?aliu valia – tai, ko ?alys sieke sudarydamos

sutarti, o ne tai, kas toje sutartyje arba istatyme para?yta. Daiktiniai

ie?kiniai priklausomai nuo tikslo, skirstomi i tris grupes: del pazeistu

turtiniu teisiu atstatymo (actiones rei persecutoriae); baudiniai (actiones

poenales); mi?rus (actiones mixtae). Dar skiriami actiones utilis

(i?vestiniai ie?kiniai), kai teisejui pavesdavo nagrineti byla pagal jau

esama ir praktikoje pripazinta ie?kini. Keiciantis civiliniams santykiams

atsirado actio ficticiae (ie?kiniai su fikcija). Atskira grupe sudare

kondikcijos (abstraktaus pobudzio reikalavimai).

8. Civilinis(legisakcioninis) procesas

Yra 5 pagrindines legis actiones formos:

1. legis actio sacramento

I? esmes yra procesas, lazybos. Bendroji forma, pagal kuria buvo galima

apresti ivairius ie?kinius, kuriems nebuvo numatyta specialioji forma.

Susidaro i? dvieju stadiju – in iure ir in iudicium. In iure: ?alys prie?

magistrata i?kilmingais zodziais viena kitai parei?kia pretenzijas ir savo

teisingumui patvirtinti paskiria tam tikra suma pinigu, kuri vadinosi

sacramentum. Teismas formaliai sprende, kas pralo?e sakramentum,

neteisiosios ?alies pinigai atitenka izdui. Ie?kinyje del daikto butinas

daikto pateikimas teismui. Ritualas: ie?kovas laikydamas vindicta taria

formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso jam ir po to vindikta

paliecia daikta. ?is veiksmas vadinosi vindicatio. Po to – atsakovo

veiksmas – contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia palikti daikta.

Ie?kovas siulo atsakovui paskirti sacramentum. Litiscontestatio – ?alys

kreipiasi i i? anksto pakviestus zmones, kad jie butu liudytojais. In iure

gincas nebuvo sprendziamas i? esmes. In iudicium: ?alys tuoj pat po

liticontestatio dalyvaujant magistratui i?sirenka savo teiseja i? privaciu

asmenu.

2. legis actio per manus iniectionem

buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ie?kiniams spresti. Ie?kovas

atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam tikra formule,

jei atsakovas cia pat nesumoka, ie?kovas gali ji vestis pas save ir

sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu ir skelbia

skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas tampa kreditoriaus

nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti skolininka i dalis.

Atsakovas pats gincyti skolos negalejo, uz ji tai galejo padaryti

isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.

3. legis actio per pignoris capionem

Asmuo, turedamas reikalavimo teise, tardamas tam tikra formule, pasiima

skolininko daikta. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdzios atstovui.

Galejo buti taikomas tik kai kuriems religinio ir vie?o pobudzio

reikalavimams.

4. legis actio per iudicis postulationem

Skyresi tuo, kad po ?aliu parei?kimu buvo pra?oma, kad magistratas paskirtu

teiseja.

5. legis actio per condictionem

Ie?kovas prane?a atsakovui, kad po 30 pastarasis turi atvykti i?sirinkti

teiseja. (pretenzijos prie? magistrata i?destymas, po to condictio

(prane?imas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu i?sirenka teiseja, po to – in

iudicium).

Butina legisakcioninio proceso salyga – ?aliu dalyvavimas. Atsakovo

dalyvavimas – ie?kovo reikalas.

9. Formuliarinis procesas

Legis actiones procedura vis labiau neatitiko besipleciancios civilines

apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas – lex Aebutia ir 2

Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo na?ta perkeliama pretoriui.

?alys gali reik?ti reikalavimus laisva forma, pretoriaus pareiga – suteikti

jiems teisine kvalifikacija. Pretorius nustato ginco teisine esme ir

i?desto ja specialiame ra?te (formula) teisejui. Pagal ja vyks teisena

stadijoje in iudicium. Pasirode patogus spresti naujiems gincams, kuriu

nenumate senoji ius civile. Formuleje turejo buti nurodomas teisejas,

ie?kovo pretenzija, sudetingesnese bylose – aplinkybes, pavedama teisejui

i?teisinti, jei nepasitvirtins intentio ir priteisti, jei pasitvirtins. (2

dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius galejo atsisakyti duoti ie?kovui

formule. Pretorius savo nuoziura galejo sura?yti formule ie?kovui, kurio

teise nebuvo numatyta ius civile (pretoriniai ie?kiniai, pagrindas –

faktine padetis). Kartais pasinaudodavo fikcija (formula ficticia). 2

stadijos – in iure teismo funkcijas vykde pretorius. Form. proceso laik-piu

pretoriaus ediktas panaikino ie?kovo teise jega atvesti atsakova, taip pat

ir manus iniectio, pakeites jas bauda in duplum. Kaip ir legisakcioniniam

procese, yra litiscontestatio, jo reik?me – perduoti byla teismui. Po jo

atsiranda teisiniu pasekmiu: ie?kovas praranda ie?kini, t.y. jis negali

antra karta kreiptis i teisma su tuo paciu reikalavimu, net jei procesas

neivyko ar nebuvo priimtas sprendimas. Litiscontestatio momentu teisinis

santykis, egzistaves tarp ?aliu iki ?io momento, nustoja galiojes.

Atsiranda naujas santykis -– ?aliu isipareigojimas paklusti teismo

sprendimui. Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas turi nustatyti,

ar tos aplinkybes, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio

momentu. Net ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium atsiskaite su

ie?kovu, teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti ie?kini ie?kovui. Po

litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe ie?kovui. Nuo to

momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima ar suzalojima, turejo

sumoketi procentus, jei buvo pripazintas kaltu. Abi ?alys susitare

nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo, turedavo

atvykti pas paskirta teiseja, tada prasidedavo in iudicium. Jokiu

apeliaciju, kadangi nebuvo teismu pakopu. Ie?kovas galejo kreiptis i

pretoriu, irodinedamas, kad sprendimas niekingas. Ry?keja tendencija

asmenine atsakomybe pakeisti turtine. Sprendimo vykdymui reikejo atskiro

ie?kinio.

10. Ekstraordinarinis procesas

Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo iprastinemis civilines

teises gynimo formomis, del to vadinami ordinariniais.Ekstraordinarinis

procesas – prie?ingybe jiems, imperijos laikais atsiradusi administracine-

teisine bylu nagrinejimo tvarka, neturinti dvieju stadiju. Palaipsniui

ekstraordinarinis procesas i?stume formuliarini ir absoliut. monarchijos

pradzioje tapo vienintele civiliniu teisiu gynimo forma. Senojoje epochoje

asmuo nepajeges apginti savo teises pagal ius civile, galejo kreiptis i

magistrata, pastarasis pats tirdavo ir spresdavo. Imperijos laikais taikymo

sfera i?siplete. Imperatorius (pirmas valstybeje magistratas) turejo teise

spresti bet kokia byla. Provinciju vietininkai kartais perduodavo spresti

kitiems asmenims – iudex datus, jie buvo valdytojo paskirti, o ne

prisiekusieji teisejai. Procesas nebuvo skaldomas i dvi dalis, iudex datus

viska sprende pats. Naujoji teisena remesi valdzios pradais. ?aliu

i?kvietimas i teisma vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybines valdzios

atstovui. Ie?kovo skundas ira?omas i teismo istaigos protokola, po to

oficialiai iteikiamas atsakovui. Proceso pradzia – ie?kovo pretenzijos

i?destymas ir atsakovo patvirtinimas, kad jis ?ia pretenzija gincys.

Priimta sprendima galima buvo skusti auk?tesniajam pagal ranga magistratui

(apeliacija). Sprendimo vykdymas – paskutine proceso stadija, jam

nebereikejo specialaus ie?kinio. I?saugojo daug normalaus civilinio proceso

bruozu – ?aliu rungimosi principas, teismas pradeda darba esant ie?kovo

parei?kimui, pats teismas nerinko irodymu, negalejo priteisti daugiau nei

pra?e ie?kovas. Taciau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo vie?umo

principa. Procesas vykdavo uzdaroje patalpoje. Didesne reik?me igijo

ra?tvedyba. ?alys privalejo imoketi zymini mokesti, kuri panaudodavo

kanceliarinems i?laidoms padengti.

11. Ie?kinine senatis

Ie?kinine senatis – istatymo nustatytas terminas, per kuri teismine tvarka

gali buti apginta pazeista ar gincijama subjektyvine teise. Romoje atsirado

gana velai. Klasikine R. teise tokios kategorijos neturejo. To meto teiseje

buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareik?ti atskiru

kategoriju ie?kinius. ?ie terminai budavo ganetinai trumpi. Ankstyvojoje

epochoje civiliniu ie?kiniu neribojo jokie terminai. Kol egzistuoja teise,

egzistuoja ir teise i ie?kini. Pretoriai pradejo riboti (1 metu terminai),

ie?kiniai del pirkimo-pardavimo sutarciu esant parduoto daikto trukumams –

6 men., kai kurie civ. ie?kiniai del paveldejimo – 5 metu. Veliau atsirado

terminai ir kitiems civ. ie?kiniams. Ie?kinines senaties termino kategorija

R. teiseje atsirado 424 metais.(terminas panaikindavo teise i ie?kini - 30

metu) R. teiseje egzistave istatymo numatyti terminai nuo ie?kinines

senaties skyresi: 1. buvo gerokai trumpesni (1 m. del kilnojamojo, 2m. del

nekilnojamojo turto); 2. pasibaigus terminui nustodavo galiojusi ir pati

materialine teise; 3. negalejo buti nei nutraukti, nei sustabdyti.

Terminuotose sutartyse ie?kinines senaties termino pradzia buvo laikoma

diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Gincuose del

daiktines teises ie?kinines senaties termino eiga prasidedavo nuo to laiko,

kai savininkas igydavo teise i ie?kini, t.y. kai jis suzinodavo, kur jo

daiktas. Ie?kinines senaties termino eiga galejo buti nutraukiama arba

sustabdoma. Nutraukimas skyresi nuo sustabdymo. Sustabdymas tik tam tikram

laikui nutraukia termino eiga. Ie?kinines senaties termino pabaiga

panaikindavo teise i ie?kini, taciau reikalavimo teise ar teise i daikta

tebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta.

12. Status libertatis

Status libertatis - viena i? caput sudetiniu daliu. Status libertatis

turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu, jis buvo

teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu yra

didelis skirtumas. ?eimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka i alieni iuris

(svetimosios teises zmoniu grupe). Vergas yra in dominica potestae

(?eimininko valdzioje). Tik vergo ?eimininkas galejo kreiptis i teisma.

Vergo ?eimyninis gyvenimas nera santuoka. Egzistavo niekieno vergai.

Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu kildavo

abejoniu del zmogaus statuso, toki zmogu laikydavo laisvu. Velesniais

laikais vergas turejo galimybe atlikineti teisinius veiksmus vergvaldzio

vardu ir naudai. ?eimininkas galejo suteikti vergui ukini savaranki?kuma,

mokant ?eimininkui nustatyta prievole (peculium). Verga galejo i?laisvinti

?eimininkas. Normalus i?laisvinimo budas - manumissio. Buvo labai daug

formaliu ir neformaliu i?laisvinimo budu. I?laisvintieji savo teisemis

nebuvo prilyginti laisviesiems. Asmeniniu ir turtiniu santykiu sferoje

i?laisvintasis savo patrono atzvilgiu i?saugojo tris pagrindines pareigas -

obsequim, operae ir bona.

13. Status civitatis

Kiekvienas neturejes pilietybes, Romos istatymu poziuriu buvo daiktas,

prie?as, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta i? 5

grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada nesiliove

jais buve, i?imtis: pagrista postliminium teorija (teisiu atstatymas grizus

i R. teritorija), latinai, peregrinai, i?laisvintieji ir kolonai. Tik Romos

pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas pilieciu luomu -

patriciju, klientu ir plebeju. Patricijai – ankstyvosios R. gimines

organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui. Tik patricijai turejo

teise pasisavinti zeme i? valstybinio zemes fondo. Tik patricijai galejo

sudaryti “tikraja” santuoka (cum manu). Klientai – teisi?kai tai laisvo

zmogaus sutartines priklausomybes santykiai. Turejo ypatinga teisini

statusa. Jie iejo i patriciju ?eimas ir gimines kaip sakrali?kai ir

teisi?kai priklausomi nuo savo patronu. Patronas privalejo saugoti klientus

ir teisme ginti ju teises. Turejo teise i zeme. Neturejo visi?ko

subjekti?kumo. Plebejai – susiformavo veliau. Neiejo i giminine

organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmeni?kai laisvi ir nepriklausomi.

Turejo maziau teisiu. Negalejo uzimti auk?tu valstybiniu pareigu, buti

senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. I? esmes nera

skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), i?skyrus 2 atvejus: -

draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo

panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau

jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir

patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu vir?une – luomai

cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal

istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R.

pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise

sukurti ?eima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).

14. Status familiae

?eima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause jokiai

?eimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R. laikais

jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas, yra

naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu ?eima buvo

patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo i?orinio pasaulio sistema, kurios

vienintelis ?eimininkas (galva) ir atstovas santykiuose su i?oriniu

pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir teisiniu

poziuriu vienoda tiek ?eimos nariams, tiek ir ?eimos turtui. ?i absoliutine

pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui begant, ?eimos

teisine padetis keitesi, pater familias valdzia vaikams buvo vadinama

patria potestas, vergams - dominica potestas, manus reik?me liko tik

apibudinant vyro valdzia zmonai. R. ?eima buvo suskirstyta teisiniu

poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris (savosios teises

asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo to, ar

asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo caput. 1-ajai grupei

priklause tik pater familias, t.y. ?eimyniniu poziuriu visi?kai

savaranki?ki asmenys. Visi kiti ?eimos nariai - vaikai, ju palikuonys bei

zmona, kuri santuokoje cum manu ?eimoje uzeme dukters padeti, buvo personae

alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne

savo naudai ir ne savo saskaita, o pater familias. Po pater familias

mirties ?eima paprastai suskildavo i keleta savaranki?ku ?eimu. Taciau jie

ir toliau likdavo agnatineje giminysteje.

15. Caput. Caput deminutio.

Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo,

kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus

butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju

elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias.

Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis

deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis

deminutio laipsnius - maxima, media, minima. Maxima ivykdavo praradus

laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo

visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau,

prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo

teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media

ivykdavo tada, kai zmogus, i?saugodamas laisves statusa, netekdavo R.

pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile

prarasdavo savo civilines teises, bet i?saugodavo jas pagal iuris gentium.

Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su

status familia pasikeitimu. Asmuo i?saugo laisves ir pilietybes statusus,

taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios ?eimos, kuriai

priklause, atzvilgiu. Del minima visi?kai nutrukdavo ankstesnieji ?eimos

teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams

santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu

priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine

negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).

16. Status

Teisnumas rei?kia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima

butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga -

veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas.

Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui.

Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reik?ti savo valia. Pagal

amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu

buvovisi?kai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu

ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota

veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius

sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu

igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo

sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25

metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo

suteikta teise pra?yti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma.

Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju

veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo

apribotas.

17. Juridiniai asmenys

Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises

subjekto, ukinio gyvenimo savaranki?ko vieneto ideja, nors ir nesuformulavo

juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik i?kele juridinio asmens ideja,

bet ir suteike jai praktine i?rai?ka, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir

veiksnumo savokas, pagrindinius juridiniu asmenu tipus - universitas

personarum (fiziniu asmenu bendrija, turinti savo atskira turta,

nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma) ir universitas rerum

(turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz. ?vietimui, mokslui, paramai

ir t.t. ?iai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisines

asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idejos vystymosi

rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius ?io teises

subjekto bruozus: 1. Civiliniu teisiniu santykiu sferoje korporacijos

prilyginamos fiziniams asmenims, 2. Atskiru asmenu pasitraukimas i?

susivienijimo neturi itakos susivienijimo teisiniam statusui, 3.

Korporacijos turtas nera nei bendra ja sudaranciu asmenu nuosavybe, nei

atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija savo vardu gali dalyvauti bet

kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per

savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti tokius

veiksmus.

18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra

commercio.

Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai

ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba

neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai –

teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone

ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai,

kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo

galima ginti tik i? res corporales atsirandancias teises, nes tik res

corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno

nors teises, kylancios i? res incorporales, tai jos galejo buti ginamos

actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje –

daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo

dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti,

dovanuoti ir t.t., daiktai, i?imti i? komercines apyvartos – daiktai, kurie

negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti

civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo ?ie i?samus daikto i?emimo i?

civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res

divini iuris (daiktai, priklausantys dievi?kajai teisei): a) res sacrae –

ypatingu ?ventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (?ventyklos,

altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai i?reik?ti

(kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be ?vento akto gyne dievai

(miesto sienos ie vartai). 2. Humani iuris: a) res communes omnium (bendri

daiktai) – oras, juros bei ju krantai. ?ie daiktai priklause visiems; b)

res publicae in publico usu (bendrai naudojamas vie?asis turtas: pvz.

keliai, aik?tes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi

(valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi ru?ys priklause valstybei.

19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli.

Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes,

vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei

krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai),

seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie

res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius

civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. ?iu formu

tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu ?eimos ukini pagrinda, apyvartos

kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo

mazesne reik?me. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai,

kuriuos galima perkelti i? vienos vietos i kita arba kurie patys juda.

Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems ?iems

daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant pavir?iaus,

priklauso pavir?iui”. ?i klasifikacija turi tam tikra ry?i su daiktu

klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi. Nekilnojamojo turto

perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo tapatus res

mancipi perdavimo budams.

20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi

daiktai.

Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fizi?kai sunaikinami viena karta juos

pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais.

Nesuvartojami daiktai nei?nyksta jais naudojantis, o jei ir i?nyksta, tai

palaipsniui. ?ios klasifikacijos reik?me i?ry?kejo prievolineje teiseje,

nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galejo buti tik

nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i

daugiau daliu, ir del to nenukencia ju verte bei ekonomine paskirtis.

Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio

daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.

Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu

objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio

daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo

egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos

naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia

pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del

pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti

nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu

objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos

surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu

pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).

21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi

daiktai.

Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais

saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti i? daugelio ivairiu

sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai,

namai, spintos). ?iu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras ju

dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes).

Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines.

Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios ru?ies fizi?kai savaranki?ku

daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. ?ie daiktai galejo buti laikomi atskiru

teisiniu vienetu, kuris i?likdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip

visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai

materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio daikto

paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.

Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu

objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio

daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo

egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos

naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia

pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del

pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti

nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu

objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos

surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu

pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).

22. Daiktiniu teisiu savoka ir ru?ys.

Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare

civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1)

tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti

tik nei?imti i? komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai

galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species).

Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o

antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi

pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir prana?umo teise. Pirmuoju

atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta i? vienu ranku i

kitas, treciajam asmeniui i?lieka su ?iuo daiktu susijusi daiktine teise.

Prana?umo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu

teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo

daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie

santyki tarp subjekto ir daikto. ?iuo atveju kalbame apie santyki tarp

keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno i? ju

su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo

nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir

“ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo

daikto atzvilgiu, iura in re aliena. ?ioms teisems priklause servitutai,

uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie ?iu teisiu

prisidejo ir amzina nuoma bei pavir?iaus teise.

23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.

Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo

ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas

nesuteikia teises pareik?ti ie?kini bet kuriam pazeidejui, valdymas

neatsinaujina ipso iure sugrizus i? nelaisves, tiesiogiai nepereina

paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas

buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti.

Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis

valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo

garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti

?iuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis rei?ke faktini

daikto turejima – corpus. ?io elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo

gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas rei?ke nora pasilikti

daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas

animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto

turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji

treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena i?

pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo

betarpi?kai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti

tik tarpininkaujant daikto savininkui.

24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.

Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:

2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis

santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems

daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta

perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera

ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.

2) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia).

a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina

detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi ?alys

del to susitaria.

b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien

remiantis valios i?rei?kimu, jei daikto valdytojas parei?kia esas pasiryzes

perduoti ?iam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.

4) Sugebejimas igyti valdyma. ?iai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes

valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti

valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reik?me. Asmenys, kurie

buvo kieno nors valdzioje, negalejo savaranki?kai igyti turtiniu teisiu.

4) Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise i? esmes nepripazino

valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras

i?imtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau i? esmes leido.

4) Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol

valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise.

Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prie? savo valia

netenka galios vie?patauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1.

corpore (pvz. valdytojas i? baimes atsisako savo zeme atsiimti i?

okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3.

animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta

arba mir?ta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai

daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo,

jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.

25. Valdymo apsauga

Viena i? pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji

gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad

byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta,

bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio

pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo

fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik

minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo

prie?ingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti

asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ie?kiniais, o

posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai.

Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi

buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis

tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas,

kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b)

interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams

apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti

atimtas i? faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a)

interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei

i? valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo

ginamas asmuo, i? kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas,

?iam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario

buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki

pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis:

interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. ?ie interdiktai buvo

ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama

ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.

26. Nuosavybes savoka ir ru?ys.

Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri

buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe

savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal

ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati

nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo

nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo i?vengiama

formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. ?iais atvejais

igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties

terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei i? valdytojo buvo

atimamas daiktas, jis galejo pareik?ti ie?kini, jo formuleje buvo daroma

prielaida, kad ie?kovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios

senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba

pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos.

Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, i?nyko po to, kai

Karakula 212m. prakti?kai visiems R. imperijos gyventojams suteike

pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne

vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas

bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir

proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui

uzdetas ivairias prievoles.

27. Nuosavybes teises ry?ys su daiktine teise.

Daiktine teise yra asmens juridinis vie?patavimas daiktui. Pats

vie?patavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines

teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri

tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos

buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena i? pagrindiniu teisiu.

Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau

galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net

nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija,

yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe

kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu ?ia pagrindine teise.

28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.

Nuosavybes teise, romenu supratimu, viena vertus, nurodo tos teises

subjektui laisves ribas (pozityvioji nuosavybes teises funkcija), kita

vertus, yra jos laisves garantas (negatyvioji nuosavybes teises funkcija,

kuri pa?alina galimybe tretiems asmenims ki?tis i svetima nuosavybe). Jau

viduramziais buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti i

pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teise;

papildomi – naudojimosi teise, daikto turejimo teise, taip pat teise

surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidendi, utendi et fruendi). Ius

utendi et fruendi rei?kia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti

jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar sunaikinti (ius

abutendi). R. civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo

ju atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto

savininko nuosavybe (separatio). Ius possidendi rei?kia to daikto tur?jimo

teis?, bet ne jo valdymo fakt?. Vadinasi, savininkui praradus faktin?

valdym?, nebuvo prarandama nuosavyb?, o drauge ir ius possidendi. Savo

teises savininkas gal?jo ?gyvendinti pretorini? procesini? priemoni?

pagalba, reikalaujant i?duoti jam priklausant? daikt?. Ius disponendi - tai

teisinio disponavimo daiktu galimyb?. Tai rei?kia, kad savininkas gal?jo

jam priklausant? daikt? parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas, prarad?s bet

kuri? i? ?i? teisi?, nenustoja b?ti nuosavyb?s teis?s subjektu. Nuosavyb?

yra vienalyt? ir elastin? teis?, tod?l nenustoja tarnauti jos savininkui

net ir tada, kai jo teis?s d?l ?vairi? apribojim? b?na maksimaliai

suma?intos. Teoriniu po?i?riu nuosavyb? yra neribota teis?. Taigi, teis? -

tai daiktin? ir autonomin? asmens teis? valdyti (naudoti ir disponuoti

materialiu daiktu), kuri i? esm?s yra neribojama, ta?iau tik tiek, kiek ji

nepa?eid?ia egzistojan?ios teis?tvarkos.

29. Pirminiai nuosavyb?s teis?s ?gijimo b?dai.

Usucapio (?gyjamoji senatis) - tai nuosavyb?s teis?s ?gijimas tam tikram

daiktui, kuris atsiranda d?l jo valdymo ?statym? nustatytam laikotarpiui.

Usucapio institucijos tikslingum? rom?nai pagrind? b?tinumu panaikinti

teisin?s pad?ties netikrum? daikto nuosavyb?s sferoje. ?iuo b?du gal?jo

pasiremti ir asmenys, kurie ?gijo kok? nors daikt?, nesilaikydami reikiamos

teisin?s formos ir tod?l ne?gijo nuosavyb?s teis?s. Usucapio tur?jo 5

pagrindinius bruo?us: 1) Res habilis - apib?dino objekt?, ? kur? galima

buvo ?gyti nuosavyb?s teis? usucapio b?du; 2) Titulus - valdymui daiktas

tur?jo b?ti ?gytas teis?tai; 3) Fides - valdytojo gera valia, kuri tur?jo

egzistuoti bent daikto u?valdymo momentu; 4) Possessio - tik civilinis

valdymas sukelia nuosavyb?s teis?s atsiradim? usucapio keliu. ?is valdymas

turi b?ti pagr?stas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia ?? daikt?

pasilikti sau (animus); 5) Tempus - skirtig? daikto valdymo terminai.

Kilnojamuosius daiktus reik?jo valdyti vienerius metus, nekilnojamuosius -

2 metus. Occupatio (u?valdymas) - seniausias b?das, kuris buvo taikomas

?gyjant nuosavyb? ? u?valdyt? niekieno daikt? (res nullius). Rom?n? teis?

res nullius status? pripa?ino ferae bestiae (laukiniai gyvuliai - visi

laukiniai gyvuliai, esantys laisv?je, nepriklausomai nuo to, kam priklaus?

sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripa??stami res nullius), thesaurus

(lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo pasliepti, jog pasidar?

ne?manoma nustatyti j? savininko), res derelictae (palikti daiktai -

derelikcija -tai atsisakymas nuosavyb?s laisva valia atiduodant kilnojamojo

daikto valdym? ar galutinai paliekant ?em?s sklyp?) ir res hostiles

(daiktai, esantys R. teritorijoje ir priklausantys pilie?iui tos valstyb?s,

su kuria R. prad?jo karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) - nuosavyb?s

teis?s ?gijimo b?das, kuris rei?k? esmin? daikto perdirbim?, ?itaip

sukuriant visi?kai nauj? daikt?. Nuosavyb?s teis?s klausimas sprend?iamas

atsi?velgiant ? tai, ar naujai sukurt? objekt? galima buvo gr??inti ?

pirmyk?t? pad?t?, ar ne. Sujungimas ir sumai?ymas. Accessio ved? prie

nuosavyb?s ?gijimo ?alutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo

prijungti prie pagrindini? daikt? ir tuo b?du ekoominiu po?i?riu tapo j?

sud?tine dalimi. ?is procesas vyko prieaugis priklauso pagrindinio daikto

savininkui taisykl?s pagrindu. Confussio (skys?iams) ar commixio (kieti)

b?du sumai?yti daiktai, jei j? negalima buvo atskirti, sudarydavo bendr?

nuosavyb?. Vaisi? ?gijimas - vaisius priklauso motininio daikto savininkui,

kuris nuosavyb?s teis? ? vaisius ?gydavo pirminiu b?du, i?imtis tik

vaisiams siuar?ja prasme. Daikto savininkas, i?nuomodamas savo daikt?,

?galioja nuominink? juo naudotis, tuo momentu, kai nuomininkas savininkui

sutinkant pasiima nuomojamojo daikto vaisius, jis traditio b?du ?gyja

nuosavyb?s teis? ? juos. S??iningas valdytojas ?gyja nuosavyb?s teis? ?

vaisius nuo j? atsiskyrimo momento. Vienintel? buvo s?lyga, kad vaisi?

atsiskirymo momentu subjektas b?t? s??iningas valdytojas.

30. Iрvestiniai nuosavybлs teisлs бgijimo bыdai.

Mancipacija - mancipacijos metu dalyvaudavo svлrлjas, 5 liudytojai, res

mancipi бgijлjas ir daikto savininkas. Labai formalus ir senas. Nuosavybлs

perdavimo mancipatio bыdu objektas buvo tik res mancipi. Рio akto dalyviais

galлjo bыti tik R. pilieиiai. In iure cessio (perleidimas teisme) -

tariamas vindikacinis pocesas, kurio metu perleidлjas buvo atsakovas, o

бgijлjas - ieрkovas. In iure cessio bыdu buvo galima perduoti nuosavybж б

res mancipi ir res nec mancipi. Рiuo bыdu taip pat buvo galima бgyti ar

atsisakyti nuo servitutш bei kitш teisiш, galлjo naudotis tik R. pilieиiai.

Traditio (perdavimas)- рi forma pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje

ne forma, bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Sаlygos: daiktas

turлjo bыti faktiрkai perduotas, perleidimo faktа turлjo lydлti perleidлjo

valia perduoti nuosavybж bei priлmлjo valia tа nuosavybж бgyti iusta causa,

turлjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas. Traditio skyrлsi nuo

mancipatio ir in iure cessio: traditio galima бvykdyti рalims

nedalyvaujant, t.y. per treиiuosius asmenis; jeigu mancipacija ir in iure

cessio, бtepus sаlygas ir terminus, buvo niekinлs, tai traditio - ne.

Negalima perduoti tik servitutш, nes tai res incorporales, jiems negalima

taikyti valdymo; traditio negalлjo padaryti tas, kas nevaldл, arba nelaikл

daikto.

31. Nuosavybлs teisлs gynimas.

Pagrindiniai ieрkiniai, tarnavж savininko nuosavybлs teisлs gynimui R.t.

buvo rei vindicatio (vindikacinis ieрkinys) ir actio negatoria (negatorinis

ieрkinys). Рie ieрkiniai turлjo daiktinб pobыdб, priklausл pretorinлms

gynybos priemonлms. Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis

turлjo teisж naudotis posesorine gynyba, kuriа garantavo atitinkami

interdiktai. Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis

ieрkinys - nevaldanиiojo savininko reikalavimas valdanиiajam nesavininkui

dлl daikto sugrаюinimo.

37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas

Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (su?ad?tuvi?) institutas. 3

santuokos arba manus ?monai sudarymo b?dai: Confarreatio – religinis aktas.

10 liudytoj?, ?yniai, tik tokioje santuokoje gim? vaikai gal?jo tapti

auk?tais ba?nytiniais pareig?nais; Coemptio – ?monos tariamas pirkimas i?

jos pater familias arba glob?jo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir sv?r?jas

su svarstykl?mis. Usus – faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus. ?ie b?dai

– tai cum manus santuokos sudarymui. Klasikiniu periodu sine manu –

vienintel? santuoka. Sudaroma paprastu besituokian?i?j? susitarimu, lydima

kai kuriu buitini? papro?i?. Kad santuoka b?t? teis?ta, reik?jo: 1) am?ius

– vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti santuok?; 3) ius

conubii. B?tina teisin? santuokos egzistavimo prielaida yra ta, kad per

vis? santuokos laik? i?likt? tos s?lygos, kurios buvo b?tinos susituokiant.

Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno i? sutuoktini? mirtimi. Santuokos

nutraukimo pagrindu pirmiausiai b?davo capitis deminutio. Santuok? cum manu

galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu

gal?jo b?ti nutraukta ne tik abiej? sutuoktini? susitarimu, bet ir vieno

valia. Teisini? pagrind? santuokai nutraukti nereik?jo. I?tuokos principas

– vienas pagrindini? ?eimos princip?. Turtin?s sankcijos – jei kaltas

vyras, jis prarasdavo donatio, jei ?mona – krait?.

38. Sutuoktini? tarpusavio santykiai

Cum manu santuokoje ?mona paklusta vyro vald?iai. Pana?iu ? vindikacin?

ie?kin? vyras gal?jo susigr??inti ?mon?, palikusi? namus, gali ?vairiai

bausti, net u?mu?ti, parduoti vergov?n. ?mona neturi teisnumo. Ji yra savo

vyro ?p?din?, bei savo agnat?. Sine manu ?mona i?saugodavo savo teisin?

status?. Jokios drausmin?s vald?ios vyras neturi. Ji gal?jo sudaryti su

savo vyru turtinius sandorius. Dovanojimas buvo draud?iamas. Kiekvienas i?

sutuoktini? buvo turtiniu at?vilgiu nepriklausomas. Negali vienas kitam

reik?ti negarb?s ie?kini?. Vienas kit? privalo saugoti. I?laikyti ?eim?

buvo vyro pareiga. ?mona ir vaikai gal?jo reikalauti i?laikymo. Santuokos

sudarymo metu vyrui duodamas ypatingas kraitis – dos, j? i? savo turto

i?skirdavo ?mona arba jos pater familias ar glob?jas. ?forminamas specialiu

aktu. Dos tur?jo apsaugoti vyr? nuo i?tuokos ?monos iniciatyva. Donatio –

ikivestuvin?s dovanos ?monai. Lygus dos, kaip ?monos teisi? garantija.

39. T?v? ir vaik? tarpusavio santykiai

T?v? ir vaik? santykius apsprend? patria potestas. R.t. pripa?ino tik t?vo

vald?i? vaikams. Motina ? savo vaikus netur?jo joki? teisi? net ir po jo

mirties. Patekdavo agnato globon. Santuokoje sine manu nebuvo net savo

vaik? agnate. Santyki? pagrindas – teis?ta santuoka ir teis?ta ?eima.

Nesantuokiniai vaikai teisiniu po?i?riu buvo svetimi savo t?vams. V?liau

pripa?ino motinos ir jos gimini? at?vilgi? kognatais. T?vo netur?jo.

Asmenini? santyki? sferoje nuo pater familias priklaus? naujagimio

gyvenimas. Teisini? santyki? sferoje vaikai – personae alieni iuris. T?vas

atsak? u? vaik? deliktus padaryt? ?al?. Laikui b?gant patria potestas

prarado savo patriarchalin? pob?d?. Turtas, kur? s?nus ?gydavo tarnaudamas

kare ar valstybin?je tarnyboje, buvo jo nuosavyb?. V?liau – ir i? motinos

ar jos giminai?i? paveld?tas turtas. R. imperijos pabaigoje i? patria

potestas liko tik ?e??lis. Buvo pripa?intas vaik? turtinis

nepriklausomumas. ?eima jau nebe teisinis vien?tas, bet savaranki?k?

teisini? santyki? subjekt? s?junga. Neteis?tus vaikus galima buvo ?teisinti

legitimatio b?du. Galima buvo ?s?nyti ir svetimus vaikus (arrogatio).

40. Paveld?jimas pagal testament?.

Pagal R.t. testamentas – viena?alis palik?jo paskutini?ja valia paremtas

sandoris, ?vykdytas laikantis nustatyt? formalum?, siekiant paskirti savo

teisi? ir pareig? per?m?j? (?p?din?). Paveld?jimui pagal testament?

teikiama pirmenyb?. Senoji ius civile ?inijo 2 testamento r??is:

testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis buvo

tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurij? susirinkimuose. Antrasis

– prie? i?siruo?usius m??iui karius. Abi r??ys buvo pakankamai nepatogios,

tod?l atsirado testamentum per mancipationem. Mancipatio buvo dirbtinai

pritaikytas palik?jo interesams tenkinti. Jis vis? savo turt? perduodavo jo

paties pasirinktam patik?tiniui, kuris ?sipareigodavo ?vykdyti visus

palik?jo patvarkymus d?l turto jo mirties atveju. Ra?ytin? mancipationem

forma labai paplinta. Tur?jo b?ti liudytoj? u?antspauduotas ir pasira?ytas.

Buvo ir vie?ieji testamentai. Reik?jo tam tikr? materialini? s?lyg?.

Testatorius tur?jo tur?ti testamentin? teisnum?. Testamentas tur?jo b?ti

sudarytas certa asmeniui, jei incerta, negaliojo. Viena svarbiausi? s?lyg?

– institutio heredis – vis? palikim? testatorius tur?jo palikti vienam

?p?diniui. Antrojo ?p?dinio paskyrimas. Testatorius gal?jo panaikinti

testament?, sudarydamas nauj?. Palikimas buvo apmokestinamas 5%, per

penkias dienas nuo testatoriaus mirties tur?jo b?ti i?kilmingai atpl??iamas

magistrat? ir paskelbiamas.

41. Paveld?jimas pagal ?statym? (ab intestato)

Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento d?l koki? nors

prie?as?i? negalima buvo ?vykdyti, buvo ?aukiami ?p?diniai, turintys teis?

paveld?ti pagal ?statym?. 3 paveld?jimo pagal ?statymus (ab intestato)

sistemos: 1- senosios ius civile paveld?jimas pagal ?statym?, kurios

pagrindas – agnatin? giminyst?. Paveld?jimo teis? priklaus? trij? eili?

gimin?ms: sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – visi

mirusiojo vald?ioje buv? asmenys. Sui heredes teis? paveld?ti laik? savaime

suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminyst?s laipsnio, tai s?lygojo

palikimo dalijim? kartomis. Nesant ?p?dinio sui heredes, paveld?ti b?davo

?aukiami agnatus proximus – jo broliai ir seserys, motina, jei ji buvo cum

manu santuokoje su mirusiu. Nesant agnat?, buvo ?aukiami gentiles, t.y tos

genties, i? kurios buvo kil?s palik?jas, nariai. Jeigu artimiausi mirusiojo

giminai?iai atsisak? priimti palikim? ar mir?, jis neatitekdavo kitiems

pagal eil? ?p?diniams, tapdavo i?mariniu (? i?d?) arba niekieno. 2 –

Pretorin? paveld?jimo teis?s sistema – sen? ir nauj? paveld?jimo teis?s

nuostat? derinimas. Pretorius savo ediktais ?auk? ir kitus ?p?dinius, ne

pirmos eil?s gimines. Jis suteikia kai kurias paveld?jimo teises kraujo

gimin?ms. Pretoriaus ediktas nustat? 4 ?aukiam? paveld?ti ?p?dini? eiles:

unde liberi (visi sui pagal ius civile emancipati); unde legitimi, unde

cognati (visi kraujo giminai?iai); unde vir aut uxor (mirusiojo

sutuoktinis). 3 – Justiniano sistema (r?m?si tik kognatine giminyste) –

?aukiami paveld?ti visi vyri?kosios ir moteri?kos gimin?s kognatai. 4

eil?s: visi palikuonys (descedentai); artimiausieji pagal laipsn?

ascedentai (motina, t?vas, mo?i?t? t.t.); netikri broliai ir seserys ir j?

vaikai; kiti ?alutin?s eil?s giminai?iai.

42. Prievol?s (obligatio) samprata. Prievol?s ?alys.

Prievol? yra toks teisinins santykis, kada vienas subjektas – skolininkas

privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam tikr? veiksm? arba

susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teis? reikalauti i?

skolininko, kad jis ?vykdyt? savo pareig?. Pagal XII lenteli? ?statym?

skolininkas atsak? savo asmeniu. Laikui b?gant skolininko asmenin?

atsakomyb? pasikeit? turtine. Respublikos laik-piu prievol? buvo

traktuojama kaip nematerialus daiktas. Prievoli? apsaugai tarnavo ie?kiniai

in personam. Prievol?s objektu gal?jo b?ti ir daiktas. Ta?iau kreditorius

gali j? gr??inti tik i? skolininko. Nuo prievol?s atsiradimo prad?ios

numatytas prievol?s pasibaigimo laikas (?vykdymas). Prievol? grind?iama

?ali? lygyb?s principu. I? prad?i? prievol?s teisin?s pasekm?s lie?ia tik

tuos asmenis, kurie dalyvavo j? nustatant. V?liau imta leisti atstovavim?,

asmen? pasikeitim? prievol?je. Novacija – pasibaigimas pradin?s prievol?s,

kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir suk?rimas naujos prievol?s, kurioje

dalyvauja jau kitas kreditorius. Kitas b?das – cedentas, skirdamas asmen?,

kuriam nor?jo perleisti savo reikalavimo teis?, savo atstovu, ? ie?kinio

formul? ?ra?ydavo i?lyg?, kad visa tai, k? cesionarijus i?ie?kos i?

debitoriaus, jis turi teis? niekam neatsiskaitydamas ?jungti ? savo turt?.

Toks atstovas – procurator in rem suam (?galiotasis savo naudai). J?

santykiai pagr?sti pavedimo sutartimi. Teori?kai R. teis? niekada

nepripa?ino teisi? perleidimo prievol?je. Buvo teikiama tik teismin?

interes? apsauga. Ceduoti buvo leid?iama ne visas teises. Jeigu reik?jo

pradin? skolinink? pakeisti nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo.

Prievoli? pus?se gali b?ti vienas ra daugiau asmen?. Vienas skolininkas

arba kreditorius gal?jo b?ti pagrindinis, kitas – ?alutinis. Keletas

kreditori? ar debitori? gal?jo tur?ti dalin? arba solidarin? teis? arba

pareig?.

43. Prievoli? atsiradimo pagrindai. Prievoli? r??ys.

Du pagrindiniai prievoli? atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir

teis?s pa?eidimai (delicta). V?liau atsirado prievol?s, kurios buvo

kilusios ne i? sutar?i? ir ne i? delikt?. Buvo vadinamos prievol?s tarsi i?

sutarties ir tarsi i? delikt?. Sutartys – svarbiausias prievoli? ?altinis.

Tai tam tikras dviej? ar daugiau subjekt? susitarimas. Pereinam?ja

sutarties forma senojoje rom?n? teis?je buvo paskolos sutartis – nexum,

aktas analogi?kas mancipacijai, sudaromas dalyvaujant 5 liudytojams ir

sv?r?jui, jos formuluot?je jau yra sankcija. Stipuliacijos sutartis

atsirado III a.pr.m.e. Stipulatio – ?odinis susitarimas klausimo ir

atsakymo forma. Laikui b?gant, vis didesnis d?mesys kreipiamas ? ?ali?

vidin? vali?, skolininkas buvo atlaisvintas nuo asmenin?s atsakomyb?s,

atsak? turtu, sutartis prad?jo dalinti ? contractus (teis?s pripa?intos,

ie?kiniu garantuotos sutartys) ir pacta (susitarimai, neatitinkantys joki?

sutar?i? tip? ir d?lto neturintys teisin?s galios). 4 prievoli? i? sutar?i?

tipai: a) jei prievolei atsirasti pakanka vien ?ali? susitarimo

(konsensualin? sutartis); b) jei i? daikto perdavimo (realin? sutartis); c)

jei prievol? atsiranda i?tarus ?odin? formul? (verbalin?); d) jei nustatyta

ra?ytin? forma (literalin?). Bevard?s sutartys – kurios neatitiko joki?

tip?. Respublikinio laikotarpio sutartys buvo vadinamos imperatyvin?s

teis?s sutartimis – formalizmas jas lyd?jo visuomet. Dauguma realini? ir

konsensualini? sutar?i? priklaus? geros s??in?s sutar?i? r??iai. Sutartys

dar buvo skirstomos ? viena?ales ir dvi?ales. Sinalagmatin?s – dvi?al?s,

kuriose ?alys turi pri?in?s lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas).

44. Sutar?i? galiojimo s?lygos.

Tam, kad sutartis galiot?, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam

tikrus reikalavimus. Pagrindiniai elementai: sutarties dalykas, pagrindas

ir ?ali? valia bei jos i?rei?kimo b?das. Dalykas – k? debitorius

?sipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teis? reikalauti i? jo. Dalykas

turi atitikti 4 s?lygas: a) juo negali b?ti veiksmas prie?taraujantis

teisei ir geriems papro?iams; b) jis turi b?ti ?manomas ?vykdyti; c) jis

turi tenkinti kreditoriaus interesus; d) jis turi b?ti ?sipareigojimas

kreditoriui, bet ne kitam asmeniui, ir pasi?ad?ti turi debitorius, o ne

kitas asmuo. Prievol?s pagrindas – artimiausias betarpi?kas tikslas, d?l

kurio sudaryta sutartis. Klasikin?je teis?je, jei sutarties pagrindas yra

netinkamas arba liko ne?vykdytas, prievol? buvo laikoma negaliojan?ia.

Sutartys, kuri? galiojimas priklaus? nuo j? pagrindo tinkamumo, vadinamos

kauzalin?mis. ?ali? valia ir jos i?rei?kimo b?dai – kadangi sutartis yra

?ali? susitarimas, negali b?ti sutarties be ?ali? valios sutapimo. D?l

valios yd? sutartis negalioja ?iais atvejais: 1. kai yra vien debitoriaus

?sipareigojimas, bet n?ra kreditoriaus sutikimo, i?skyrus votum – pa?adas

dviems, kuris galioja savaime – ir pollicitatio – pa?adas miestui, jei buvo

padarytas teis?tu pagrindu; 2. kai nesutampa ?ali? valios laikas; 3. kai

sutikimas n?ra rimtas, duotas juokais. Valios i?rei?kimo formos gali b?ti

?vairios. Pagrindin?s: ?odis ir ra?tas. ?ali? valios ir i?rei?kimo

sutapimas: 1) jei abiej? ?ali? valia netikusiai i?reik?ta, tai senoji R.t.

pirmenyb? atiduodavo valios i?rei?kimui; 2) jei valios i?rei?kimas

neatitinka tik vienos ?alies valios, ir kita ?alis apie tai ne?ino, tai ta

taisykl? negali b?ti bes?lygi?kai taikoma. Error (klaida) – subjekto

neteisingas suvokimas aplinkybi?, paskatinusi? j? sudaryti tam tikr?

sandor?. Klaida tur?jo teisin? reik?m?, jeigu suklydimas yra esminis: a)

error in negotio – klaida d?l sutarties esm?s – ji gali ?vykti esant

neformalioms sutartims; b) error in persona – klaida d?l asmens, su kuriuo

sudaroma sutartis, tapatyb?s; c) error in corpore – klaida d?l sutarties

dalyko. 3) asmens valia sutartyje tur?jo b?ti i?reik?ta s?moningai ir

savaranki?kai, laisvai, be i?orin?s neteis?tos ?takos. 4) asmuo turi b?ti

teisnus ir veiksnus. Neesminiai elementai – s?lygos ir terminas.

45. Prievoliu pasibaigimo budai.

Romoje galiojo taisykle: kokiu budu mes istojame i prievole, tokiu ir nuo

jos i?silaisviname. Prievoles pasibaigimas – solutio. Seniausiais laikais

solutio rei?ke skolininko i?laisvinimas i? grandiniu, veliau – nuo

asmenines priklausomybes kreditoriui ir pagaliau prievoles ivykdyma.

Prievoles pasibaigdavo: prievoles ivykdymas – svarbiausias budas. Prievole

galejo ivykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be skolininko

sutikimo. Ja ivykdyti reikejo kreditoriui arba asmeniui, kuri jis nurodys.

Buvo reikalaujama, kad vykdytojas butu asmuo, turintis teise disponuoti

savo turtu. Ivykdyma priimti galejo tik veiksnus asmuo. Reikalavimai: 1.

Ivykdymas turejo tiksliai atitikti prievoles turini. 2. Jei kreditorius

atsisako priimti prievole arba negali jos priimti del to, kad, pvz.

i?vykes, tai skolininkas gali perduoti skolos suma su procentais depozitan

i izda. 3. Jei debitorius (skolininkas) turi kelias prievoles, tai teise

iskaityti eilini mokejima i ta ar kita skola priklauso skolininkui. 4.

Ivykdymo vieta pripazistama atsakovo gyvenamoji vieta, o ?aliu susitarimu –

Roma. 5.Prievole turi buti ivykdyta laiku. Iskaitymas (compensatio) – jeigu

kreditorius turi reikalavima skolininkui, o skolininkas kreditoriui, tai

esant tam tikroms salygoms ?ie reikalavimai toje dalyje, kurioje vienas

kita padengia, laikomi ivykdytais ir i?ie?kojimui priklauso tik likutis.

Prievoliu iskaitymo salygos, iskaitomi tik: prie?iniai, galiojantieji,

vienaru?iai, subrende, ai?kus reikalavimai. Novacija yra sutartis, kuria

egzistuojanti prievole panaikinama, nustatant vietoj jos nauja prievole.

Atledimas nuo skolos ?aliu susitarimu arba viena?aliu kreditoriaus veiksmu.

Buvo atliekamas imaginaria solutio – tariamas ivykdymas. Tariamojo

prievoles ivykdymo ru?is yra acceptilatio – kreditoriaus zodinis

parei?kimas, kad jis atgavo skola. Skolininko ir kreditoriaus sutapimas

viename asmenyje (confusio) – dazniausia paveldejimo keliu. Prievole

pasibaigia, nesant galimybes ja ivykdyti – jei prievoles dalykas zuvo be

skolininko kaltes, tai fizinis negalimumas ivykdyti prievole. Prievole,

kurios dalykas neimanomas, yra niekine. ?alies mirtis prievoles

nenutrukdavo, nes ipedinis buvo universalus teisiu peremejas. Tik skolos i?

deliktu pasibaigdavo kartu su kaltojo mirtimi.

46. Atsakomybe uz prievoliu pazeidima.

Skolininkas uz prievoles neivykdyma, netinkama ivykdyma ir ivykdymo termino

praleidima atsake nustatyta tvarka. Romos teisininkai i zalos savoka junge

du elementus: a) pozityvius nuostolius,t.y kreditoriaus turetos i?laidos,

jo turto netekimas arba suzalojimas; b) negauta nauda, t.y. kreditoriaus

negautos pajamos, kurias jis butu gaves, jei skolininkas butu ivykdes

prievole. Dazniausiai zalos atlyginimo dydis buvo nustatomas pagal

kreditoriaus interesa. Atlyginami turejo buti tiesioginiai nuostoliai, t.y.

artimiausios juridinio fakto, kuris yra zalos atlyginimo pagrindas,

pasekmes. Skolininkas atsake uz prievoles pazeidima tik esant jo kaltei.

Kalte: tycine (dolus), neatsargumas (culpa). Tycine: sunkiausia kaltes

forma, ?iuo atveju skolininkas visuomet privalo atlyginti zala.

Neatsargumas – skolininkas nenumato savo veiklos pasekmiu, bet turi jas

numatyti.: culpa lata – didelis neatsargumas ir culpa levis – mazas

neatsargumas. Uz culpa lata atsake kaip dolus. Culpa levis sukeldavo

atsakomybe tik tada, jei sutartis buvo sudaryta tik jo interesams arba

abieju ?aliu interesais. Veliau ?ios kaltes formos gavo culpa in abstracto

pavadinima. Culpa in concreto – skolininkas vykdydamas prievole parode

maziau rupestingumo negu savo asmeniniuose reikaluose. Casus

(atsitiktinumas) – aplinkybes, sukelusios prievoles pazeidima be skolininko

kaltes. Skolininkas uz daikto zuvima del nenugalimos jegos atsake tik tuo

atveju, jei iki nenugalimos jegos atsiradimo buvo jo kalte.

47. Verbalines ir literalines sutartys.

Verbalines sutartys: kuriu prievoline galia atsirasdavo i? tam tikros

pasakytos zodines formules. Stipuliacija: sudaroma labai formaliai,

pilieciams -–sponsio, peregrinams – stipulatio. I? pradziu buvo priesaika,

kuria isipareigojes asmuo patvirtindavo savo pazada. Forma labai paprasta.

Reikalavimai: 1. kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakimas turejo

atitikti tam tikra formule; 2. atsakymas turejo visi?kai atitikti klausima;

3. kad klausimas ir atsakymas butu zodiniai. Stipuliacines prievoles buvo

grieztai viena?ales: kreditorius tik kreditorius, skolininkas –

skolininkas. Tai grieztoji teise. Veliau pradejo sudaryneti ra?ytini

dokumenta – cautio. Sudetingos stipuliacijos formos: galejo dalyvauti ne

tik du, bet ir daugiau asmenu,t.y. buvo leidziamas bendrininkavimas.

Korealinis bendrininkavimas: toks atvejis, kai keli asmenys yra

kreditoriais vienoje prievoleje, ir kiekvienas i? ju turi savaranki?ko

kreditoriaus teise. Visos skolos sumokejimas vienam kreditoriui

panaikindavo kitu reikalavimus. Korealiniai bendrininkai yra lygiateisiai.

Solidarines prievoles: vieno solidarinio ie?kovo parei?kimas nenaikino kitu

kreditoriu teises i ie?kini. Akcesorinis bendrininkavimas: santykiai,

kuriuse asmuo, norintis dalyvauti prievoleje kaip pagrindinis subjektas,

pageidauja pritraukti kita subjekta tik kaip papildoma, pagalbini

bendrininka. ?iuo atveju tokio antrojo subjekto teise arba pareiga bus tik

pagrindinio subjekto teises (pareigos) papildymas (accessorium).

Kreditoriaus puseje – adstipulatio. Skolininko – adpromissio. Liberalines

sutartys. Prievole atsiranda ne i? paprasto susitarimo, o i? ra?ytines

formos susitarimo. Prievoles i? literaliniu sutarciu buvo viena?ales,

formalios ir abstrakcios. Literaline sutartimi galima buvo ivykdyti

novacija, nustatyti nauja prievole, pvz. kredita. Literaline sutartimi

budavo apiforminamos tik pinigines prievoles. Privalumas: ja gali sudaryti

ne vienoje vietoje esancios ?alys, taip pat ir nebyliai. Taikoma tik

romenams.

48. Realines ir konsensualines sutartys.

Realines sutartys: kuriu galiojimui nepakanka paprasto ?aliu susitarymo,

reikalaujama, kad butu fakti?kai perduotas daiktas. 4 ru?ys: paskolos

(mutuum): viena ?alis (kreditorius) duoda kitai ?aliai (skolininkui)

nuosavyben tam tikra suma (kieki) pinigu, o skolininkas isipareigoja,

suejus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrazinti

kreditoriui toki pat kieki pinigu arba tokiu paciu daiktu. Seniausia

sutarciu ru?is. Panaudos sutartis: commodatum -–vienas asmuo – komodantas

perduoda kitam tam tikra daikta laikinam neatlygintinam naudojimui.

Pasaugos sutartis: pagal ja vienas asmuo deponentas perduoda kitam daikta

saugojimui. Ikeitimo sutartis (pignus): viena i? daiktiniu teisiu, taciau

tarp ikaito gavejo ir davejo sukurdavo ir tam tikrus prievolinius

santykius. Konsesualines sutartys: sudaromos paprastu neformaliu

susitarimu. Pirkimas-pardavimas (emptio-venditio): i?kildavo daiktines

nuosavybes teises perdavimo aktas, o susitarimas del daikto pardavimo

jokios reik?mes neturejo. Pagrindiniai elementai: pirkimo-pardavimo dalykas

ir kaina. Sutartis yra dvi?ale. Nuomos sutartis: 1. daiktu nuoma: viena

?alis isipareigoja perduoti daikta naudojimuisi kitai ?aliai, o ?i moketi

nuomos mokesti. 2. darbo jegos samdos sutartis: vienas laisvas zmogus

patenka kito dispozicijon, t.y. uz nustatyta atlyginima tam tikram laikui

parduoda savo darbo jega. 3. rangos sutartis: vienas asmuo isipareigoja uz

nustatyta atlyginima atlikti kito asmens naudai tam tikra darba. Bendroves

sutartis: ukininkavimas bendrai: a) pilnoji, tokiai bendrovei priklause

visas jos nariu turtas, net igytas atsitiktinai; b) ribota bendrove,

priklause tik turtas, igytas bendroves ukines veiklos deka; c) susitarimas,

kuriuo steigiama tam tikrai ekonomines veiklos sriciai; d) laikina

bendrove, vienkartiniams sandoriams. Pavedimo sutartis (mandatum): vienas

asmuo paveda kitam koki nors viena ar kelis veiksmus. Yra neatlygintina.

Bevardes sutartys: prievoles i? ju atsirasdavo tik tada, kada viena i?

?aliu savo prievole ivykdydavo.

49. Kvazi sutartys. Obligationes quasi ex contractu.

Priklausomai nuo prievoliu atsiradimo priezasties jas imta skirstyti i

sutartis ir deliktus. Taciau visi prievoliniai santykiai netilpo i ?ias

savokas. Postklasikiniame laikotarpyje ?ias prievoles imta vadinti

obligationes quasi ex contractu. Ju turini sudare teisetas elgesys, taciau

skirtingai nuo sutarciu, cia nebuvo i?reik?tos abieju ?aliu valios. ?iu

prievoliu atsiradimo pagrindas buvo arba viena?alis sandoris arba kiti

faktai, kuriu negalima laikyti sutartimi. 3 grupes: svetimu reikalu

tvarkimas be igaliojimo (negatorium gestio): atsirasdavo, kai kuris nors

asmuo be kito asmens igaliojimo ir be isipareigojimu savo valia atlikdavo

pastarojo naudai tam tikrus veiksmus. Prievole, atsirandanti i? ?iu

santykiu, buvo prakti?kai tapati prievolei, atsirandanciai i? pavedimo

sutarties, butent i? cia jos quasi-sutartinis pobudis. Negatorium gestio

teisinio santykio atsiradimui turejo buti salygos: a) atlikdamas tam tikrus

veiksmus, gestorius tai daro siekdamas sutvarkyti svetimus reikalus; b)

veiksmu turi buti siekiama pozityvaus tikslo; c) atitinkami veiksmai yra

galimi, kai ju atlikimas neprie?tarauja suinteresuoto asmens valiai ir jei

jis pats negali pasirupinti savo reikalais; d) reikalu tvarkimas

neatlygintinas. Prievoles i? nepagristo praturtejimo (condictio): tais

atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo praturtedavo kito asmens

saskaita, tai tokiu budu igytas turtas turejo buti grazintas asmeniui,

kurio saskaita buvo praturteta. Cia yra pana?umas i paskolos sutarti. a)

condictio indebiti – ie?kinys, suteikiamas asmeniui, sumokejusiam

neegzistuojancia skola, sumokejus skola, kuria privalejo sumoketi kitas

asmuo arba, kai skola turejo buti sumoketa kitam asmeniui. Kad ie?kinys

butu patenkintas, reikejo salygu: - asmuo, atliekantis veiksmus, tai dare

manydamas, jog egzistuoja prievole; - priimantis prievole asmuo turejo

manyti, jog prievole tikrai egzistuoja ir kad jis turi teise reikalauti tu

veiksmu atlikimo; - jei praturtejes asmuo veike nesaziningai, jis privalejo

visi?kai atlyginti zala, o jeigu saziningai, tik pacia praturtejimo suma;

b) condictio causa data non secuta – ie?kinys, kuriuo siekiama susigrazinti

turta perduota treciajam asmeniui, tikintis prie?prie?inio veiksmo, kuris

nebuvo atliktas; c) condictio ob iniustam causam – ie?kinys del sugrazinimo

turto, perduoto turint istatymui ar moralei prie?inga tiksla. Bendrija

(communio): Communio galejo susikurti atsitiktinai arba siekiant tam tikro

tikslo. Tokia turtine bendrija sukeldavo ne tik turtinius, bet ir

prievolinius santykius tarp bendrasavininku.

50. Prievoles i? deliktu ir tarytum i? deliktu (obligationes quasi ex

delicto)

Delicta privata – veiklos, pazeidziancios atskiro asmens ar asmenu grupes

interesus. Deliktas sukeldavo ne bausme, o prievole sumoketi

nukentejusiajam bauda arba bent atlyginti nuostolius. Kiekvienas deliktas

turejo tris elementus: objektyvi zala asmeniui; asmens, ivykdziusio

delikta, kalte; objektyvioji teise turejo atlikta veikla pripazinti

deliktu. Romenai nesuformavo bendros deliktu savokos, o nustate konkrecias

ju ru?is: 1. Furtum (vagyste) – tycinis daikto, jo valdymo ar naudojimo

paemimas turint tiksla gauti nauda. 2. Iniuria (asmenine skriauda) –

membrum ruptum – suzalojimas, sukeles dalies kuno netekima; os fractum –

vidaus kaulu suzalojimas; veiksmai, kuriais yra pazeidziama kuno

neliecianybe. 3. Damnum iniuria datum (neteisetas svetimo daikto

sugadinimas) – reikalavimai: a) zala turejo atsirasti del tiesioginio

poveikio daiktui; b) daiktas turejo buti realiai sugadintas; c) zala turejo

atsirasti del veiksmu; d) zala turejo atsirasti del prie?ingu teisei

veiksmu. Pretorineje teiseje buvo garantuojamas prakti?kai bet kokios

zalos, padarytos tycia svetimam daiktui, atlyginimas. 4. Pretorines teises

deliktai – rapina (ple?imas); metus (grasinimas), dolus (apgaule). ?i

sistema buvo kurta ne remiantis principu ir delikto savoka, bet atskirais

ju tipais. Vis delto, deka actio doli ir actio in factum romenu teise

visi?kai patenkino savo visuomenes poreikius. Obligationes quasi ex delicto

– prievoles, kilusios i? teisei prie?ingu veiksmu, nepatekusiu i deliktu

sara?a. Pagrindines ru?ys: a) iudex litem suam fecit (teisejas padaro

procesa savu) – teisejo atsakomybe uz neteisinga savo pareigu atlikima, kai

del to buvo padaryta materiali zala vienai i? ginco ?aliu. Ie?kini turejo

teise pareik?ti ?alis, kuriai buvo padaryta zala, o jo tikslas – pilnas

zalos atlyginimas; b) actio de effusis et defectis – jei i? namo budavo kas

nors i?pilama ar i?metama ir del to treciajam asmeniui atsirasdavo zala, uz

ja atsakydavo ?io namo savininkas; c) actio de positis et suspensis – bet

kuriam asmeniui, turinciam procesini veiksnuma, pretorius suteikdavo actio

popularis, namo, prie kurio budavo kas nors blogai pastatyta ar pakabinta,

?eimininko atzvilgiu; d) atsakomybe nautarum (laivo savininko), cauponum

(vie?bucio savininko), stabularum (nakvynes namu ?eimininko) uz savo tarnu

apgaules ir vagystes. ?iuo atveju nukentejusiems asmenims buvo i?ie?koma

dviguba daikto verte.